The Story about a Man
Once there was a Man. A Man lived in a big nest. A nest for a Man was its’ own home of a soul. Every branch in a nest meant a memory. A good and a bad one: pain and tears, fears, fun and laughter. Friends and family, acquaintances and enemies. It was all that a Man had.
A Man was born from Earth. It was born from the grass, mud between the toes, with the flowers in its’ hands. A Man kissed the Earth while walking with its’ dirty feet while listening to the birdsongs – the only language a Man spoke itself. Nevertheless, a Man rarely spoke. More often a Man listened on what the earth had to say. A Man listened to a bird, an animal, a plant. A Man was hanging high with its’ feet down the trees. It listened to the wind. A Man sniffed the fresh air, with the eyes closed, while listening if the hard rains are coming. It sat on the old stump, thinking.
And it came back to the nest again and again. And sometimes, the nest became more gloomy than usual, just like before leaving it.
While wandering around the Earth a Man got used to other People. It rose and fell, searched and loved, was broken so many times. A man celebrated and laughed. A Man tried to be alone and tried to be with everyone. And even though other People didn’t understand it, a Man used to get back to the nest, where it felt safe and unreachable, yet still so fragile.
A Man thought of so many ways to change everything, also, that it is not pleased with the old branches in the nest. A Man tried to escape, to break free, to work harder, take a rest, to make friends and to party, to have fun, to love and leave.
A Man was happy that its’ soul was blooming even though it was not for long…
x
Žmogus
Kartą buvo žmogus. Buvo jis dideliame lizde. Lizdas jam – tai sielos namai. Kiekvienas įneštas šapaliukas reiškė prisiminimą. Tiek gerą, tiek blogą: skausmą ir ašaras, baimes, linksmybes ir juoką. Draugus ir šeimą, pažįstamus ir priešus. Tai buvo viskas, ką žmogus turėjo.
Pats žmogus kilo iš Žemės. Jis kilo iš žaliausios žolės, purvo tarp pirštų, su gėlėmis rankose. Vaikščiodamas žeme jis bučiuodavo ją murzinomis pėdomis, klausydamas muzikos ausims – paukščių giesmių. Tokia buvo ir žmogaus kalba. Tačiau žmogus rečiau kalbėdavo. Jis klausydavo. Klausydavo, ką jam nori pasakyti Žemė. Jis klausė paukščio, žvėries, augalo. Siūbavo kojomis medžių viršūnėse. Jis klausė vėjo, ten ir ten aukščiau pasilipęs. Jis uodė orą, užsimerkęs, suklusęs, ar neatrieda audra ar lietus. Sėdėdavo ant seno kelmo, galvodavo sau tyliai.
Ir vis tik žmogus grįždavo į savo lizdą. Lizdas kartais sugrįžus pasirodydavo niūresnis, nei prieš jį trumpam paliekant.
Klaidžiodamas po Žemę žmogus išmoko prisitaikyti prie kitų žmonių. Jis kilo ir krito, ieškojo, mylėjo, buvo įskaudintas daugybę kartų. Jis šventė ir juokėsi. Bandė būti vienas ir bandė būti su visais. Ir, nors kiti žmonės tai ne visad suprato, jis vis tik griebdavosi savo lizdo, kur jautėsi saugus ir nepasiekiamas, tik, vis dar pažeidžiamas.
Žmogus galvojo, kad reikia kažką keisti, kad netenkina jo seni šapalai. Žmogus stengėsi ištrūkti, sunkiai dirbo ir ilsėjosi, draugavo ir šventė, džiaugėsi, mylėjo ir paliko.
Žmogus džiaugėsi, kad jo vidus trumpam pražydo, nors tai galėjo trukti neilgai.
2
2